Smurtas artimoje aplinkoje yra opi problema, kuriai reikalingas visuomenės dėmesys ir supratimas. Dažnai smurtą patiriantys asmenys gali jaustis vieniši ir bejėgiai, tačiau labai svarbu žinoti, kad pagalba yra prieinama. Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC) teikia profesionalią ir konfidencialią paramą visiems, kurie patiria smurtą. Jie ne tik siūlo emocinę pagalbą, bet ir padeda atkurti pasitikėjimą savimi bei savo ateitimi. Žemiau pateikta SKPC klientės istorija, kalba netaisyta. Ši istorija atskleidžia, kaip svarbu atsiverti ir pasidalinti savo išgyvenimais, nes tai gali būti pirmas žingsnis link laisvės ir pasiruošimo naujam gyvenimui. Klientė savo istorijai sugalvojo įkvepiantį pavadinimą: „Prabilk. Kalbėk! Net jeigu kalbant tavo balsas suvirpės.“
Pakėliau ragelį.
– Aš Jums skambinu iš SKPC. – ištarė nepažįstama moteris. – Jūsų numerį man davė policijos pareigūnai. Jie sakė, kad jūs patiriate smurtą. Daug smurto… Taip ir yra?
– Taip… – nustebusi atsakiau. Nes jau buvo susidaręs įspūdis, kad tai niekam nerūpi. Bet jai kažkodėl – rūpėjo. Ir ačiū Dievui!
Iki šiol, atsiminusi tą skambutį, šiltai šypteliu. Nes kas būtų pamanęs (o aš tada turbūt mažiausiai!) kad nuo vieno paprasto skambučio prasidės ta ilga, spalvinga ir nepaprastai narsi kelionė… Su šitokia pabaiga, kad, pagalvojus, kaip jaučiausi tada ir kaip jaučiuosi dabar, kaip buvo tada ir kaip dabar – man norisi strykčioti aukštyn žemyn. Ir dar spygčioti iš laimės. Kuo nuoširdžiausiai!
Bet gal apie viską iš eilės?
Amerikiečių mokslininkė, psichoanalitikė ir rašytoja Clarissa Pinkola d‘Estes kažkada rašė: „Randas – tai durys.“
Savo kūne turiu septynerias duris. Du randai – iš netyčinių susižalojimų vaikystėje. Du likę po medicininių operacijų. Trys – nuo smurtinių buvusio sutuoktinio veiksmų.
Beje, rašant žodžius „buvusio sutuoktinio“ vis dar tebejaučiu, kaip įsitempia mano nugaros raumenys, toje vietoje, kur prieš ketvertą metų jis man miegančiai į nugarą įsmeigė „Fiskar“ peilį. Mano laimei, – per 4 mm nulūžusiu galu. Priešingu atveju šio teksto nerašyčiau. Šis prisiminimas prišaukia kitą: to suskio veidas, iškreiptas iš įniršio. Ir kauksmas: „Tu ką, nesupranti, kad jei tik noriu, aš galiu tave pakarti?!“ Ir pradėjo karti. Literaliai. Su virve, iš vakaro atsinešta kambarin neva „vidaus darbams“. Jei ne įgimtas vikrumas, smulkus kūno sudėjimas ir tada (nes iki vėlesnių, jau nebeatstatomų mano kūno sužalojimų) dar labai greita fizinė reakcija, vėlgi – šio teksto nerašyčiau.
Kai sykį teismo medicinos ekspertas paklausė, kiek iš viso sutuoktinio smurto prieš mane atvejų buvo, sutrikau. Nes jų buvo tiek, kad pamečiau skaičių. Trumpai tariant: esu daužyta, pridaužyta iki sąmonės netekimo, spardyta, smaugta, dusinta, žaginta, įskaitant, kad žaginta smurtiniais būdais ir su bile kokiais pažeminimo elementais. Taip pat – gąsdinta, nesyk, dar ir grupiniu išprievartavimu ir nužudymu, šmeižtais etc., jei išdrįsiu kreiptis pagalbos į policiją / kreiptis dėl skyrybų/ kam nors pasakysiu. Paklausite, kiek metų kalėjime už tai gavo mano skriaudikas, t.y., visa tai su manimi daręs asmuo, smurtautojas? Apvalų nulį. Mat visus tuos kartus, kai, sukaupusi drąsą, bandydavau kreiptis pagalbos į policiją, teisines institucijas ir kt., tas pabaisa kuo sėkmingiausiai išsimeluodavo ir išsisukdavo…nenubaustas. Gi aš – būdavau priversta teisintis visiems ir į visas puses. Paklausite, kurį „Porsche“ aš dabar vairuoju, galimai įsigytą už moralinės žalos man atlyginimą? Moralinės žalos atlyginimo, desperatiškai stengdamasi išsiskirti su tuo pabaisa, net neprašiau. Bijojau užsitęsiančių teismų, žūtbūtinai reikėjo išsiskirti kuo greičiau, nes, literaliai: aš gelbėjau savo gyvybę. Be to, neįsivaizduoju, dėl ko, vietinis teismas legaliai įstūmė mane į tokią situaciją be išeities, absoliučiai, kad dar ir teko išmaldauti iš to pabaisos skyrybas…bendru sutarimu. Sveiki atvykę į regioninę Lietuvą, t‘sakant. Septyneri metai pragaro (skaičiuojant nuo pirmųjų jo smurto protrūkių). Vis pagailint to neva „aukos“ – ir asmuo nuolat sugalvodavo šimtus, tūkstančius vis naujų priežasčių, dėl ko tai aš turėčiau jo „pagailėti“, t. y., leistis ir toliau mušama, o ne jis manęs, t. y., pagaliau nustoti tai daryti. Vis tikintis, kad gal „pasikeis“? Nes juk sakė ponios prokurorės, ikiteisminio tyrimo teisėja ir net vertėja, kad „Negi jūs būsit tokia kietaširdė, kad ardysit šeimą, matot, juk žmogus taip gailisi, šitaip atsiprašo, mes jį į terapiją nusiųsim, ir toliau gražiai gyvensite, stebuklų juk būna!“. Geriau būtų man ką nors apie trauminį ryšį paaiškinusios… Nes tokių stebuklų nebūna. Pasak garsiojo D. Goleman, yra viena geležinė taisyklė: „Ne kiekvienas narcisistas yra smurtautojas, – bet kiekvienas smurtautojas yra narcisistas.“ Ko jums niekas niekada greičiausiai nepasakys, nei policijos pareigūnai (-ės), nei prokuratūros, nei teisėjos, nei dar kas:
smurtinio elgesio keitimo terapijos padeda tik 3 – 5 proc. moterų mušeikų. O, pvz., vadinamų „šalto proto smurtautojų“, smurtautojų, turinčių NAS (narcisistinio asmenybės sutrikimo sindromą) iš viso „neima“ jokia šiandien egzistuojanti terapija.
Man, kad išvysčiau šią oficialią statistiką, prireikė iškęsti dar dvejus pragariškus metus, vis belaukiant, tai kada ta „išganingoji terapija“ pagaliau suveiks? Pusę metų rausti atsakymų, dėl ko ji nesuveikia? Ir dar 2 randų ant kūno. Todėl prašau, tu, kuri skaitai šį tekstą, mano šaunioji, drąsioji, kantrioji likimo sese, mano tvirtoji išlakioji liepa, atlaikanti audras vis dar, žinau, aukštai pakelta galva, nes tu tiesiog tokia esi, ir niekas, ką jau esi patyrusi, to nepakeis – tiesiog paskleisk šią statistinę žinią, gerai?.. AČIŪ!!
Taigi, toliau… Daugiau kaip metai – institucinio smurto. Stigmatizavimo šiame tekste net neminėsiu, nes, spėju, sykį tu jį skaitai – jau esi susidūrusi ir su ta bjaurastim, taip?
Tada – sunkus ir velniškai pavojingas skyrybų laikotarpis. NB: 70 proc. savo aukų moterų smurtautojai iš keršto nužudo prieš pat skyrybas, iškart po jų ar skyrybų procesų metu. Tie, kurie mėgsta savo partneres smaugti ir dusinti, padidina šį pavojų joms dar 6 – 7 kartus. (Pasirodo, jie mėgsta būtent tai todėl, kad po šitokių smurtinių veiksmų ant mūsų kūnų dažniausiai nelieka žymių, tad po to mes negalim visokioms bukagalviškoms institucijoms net įrodyti, kad prieš mus buvo smurtaujama.)
Pamenu, net po teismo sprendimo „išskirti“ dar visą mėnesį pratirtėjau iš baimės, kad tik, neduokdie, tas pabaisa neužprotestuotų net ir to sprendimo, net mano skyrybų bendru sutarimu prašymo, Jėzau Marija, tik ne tai, Dievuli, padėk man pagaliau išsilaisvint iš to pragaro! Savo skyrybų dieną, ir dabar, tai rašydama, aš švelniai, linksmai šypsausi, – švenčiu kaip savo antrą gimtadienį. O tada buvo LAISVĖ!! Bent jau formaliai. Nes…
Dar kažkiek laiko prabėgo – ginantis nuo to pabaisos pastangų vėl paršliaužti atgal į mano gyvenimą. Nuo stalkinimo, bile kokių manipuliacijų manimi ir aplinkiniais, užblokavus asmenį visais kanalais – išdygimo prie mano namų durų neperspėjus neva iš rūpesčio, nes „neatsakei į skambučius, tai išsigandau, gal tau kas atsitiko!“, lindimo prie mano socialinių kontaktų, etc. Viena vertus, tas laikotarpis buvo gana bjaurus. Tie visi grasinimai, gąsdinimai, visi medum tepti eiliniai paistalai apie „aš pasikeisiu, tai policija mane privertė jiems apie tave primeluoti, pagailėk priimk atgal, aš toks vargšas, auka, likime bent draugais/ meilužiais/ verslo partneriais / jei ne, aš nusižudysiu / aš tave nužudysiu/ gelbėk mane, man skubiai reikia atvykti pas tave iškart ryt!!“ etc… Prisiminus, kad tuo pat metu kamavausi dar ir kapstydamasi iš vadinamo „trauminio ryšio“, kad kur visi pragaro kipšai tą bjaurastį, užsienio ekspertų ne veltui vadinamą „Super Glue“ – buvo ką veikti. Kita vertus, fiziškai ir techniškai aš jau buvau laisva. Nebereikėjo miegoti su telefonu po pagalve, kad, jei pabaisa vėl ims mane žaloti, spėčiau paskambinti 112. Nebereikėjo sutikinėti sykiu vartoti alkoholį vien tam, kad už atsisakinėjimus tai daryti manęs nepridaužytų ar vėl nepabandytų nužudyti. Mano kūne nebebuvo naujų hematomų ir naujų randų. Mano kūnas vėl tapo tik mano pačios. Mano gyvenimas, mano naktys ir dienos, mano namai, mano kiemas ir ateitis, situacijos ir jų kontrolė, sėkmės ir nesėkmės, visi sprendimai, žingsniai, emocijos ir viskas, viskas vėl buvo tik MANO! Taigi, liko: išsilaisvinti moraliai ir atsistatyti.
Puoliau saviedukuotis. Ieškojau atsakymų į aibę rūpėjusių klausimų tol, kol juos radau. Kaip kiti žmonės klausosi muzikos – aš klausiausi paskaitų ir kursų. Be galo daug skaičiau, nes tai padėjo užpildyti nemigos naktis. Kad atsikratyčiau man įdaužyto bejėgiškumo jausmo, veiksmais, o ne žodžiais, įtikinėjau save, vėl ir vėl, kol pavykdavo, kad anaiptol nesu bejėgė. Kad galiu daug ką. Panašiai susitvarkiau su daugybe kitų dalykų, man įdaužytų, įsmaugtų, įprievartautų ir įdusintų per tuos septynis pragaro metus. O tada atėjo tinkamas metas dar kai kam…
Žinote, patys mieliausi sutvėrimai pasaulyje man buvo ir bus beglobiai šunys. Mat tuo metu, kai manęs negynė niekas, net artimiausi žmonės, net teisinės institucijos, priešingai – mane spaudė, moralizavo, stigmatizavo, smerkė net už tai, kad, neatlaikiusi nuolatinių žiaurumų, kreipiausi pagalbos į policiją, ir t.t., ir pan… Vienintelis sutvėrimas pasaulyje, bandęs mane ginti, nepatikėsite – buvo mano senas šuo. Pasiimtas iš prieglaudos. Pabaisos smurto protrūkio metu jis šoko į tarpą ir, net smurtautojo skaudžiai nuspirtas šalin, šoko atgal ir vis tiek stengėsi mane apginti. O kitą dieną narsiai pabandė nebeįleisti to padaro į mano namus. Šiandien pasakyčiau: et, reikėjo paklausyti savo šunelio, o ne tų institucinių biurokračių… Turėčiau bent 2 randais mažiau ir būčiau sutaupius cielus 3 gyvenimo metus!
Žodžiu, kai tik galėjau, t. y., kai jau buvau išsiskyrusi (smurtautojas yra tiesioginė grėsmė ne tik savo partnerei, bet ir jos gyvūnui, todėl privalėjau iš pradžių tapti laisva) ir pakankamai atsigavusi, grąžinau moralinę skolą: priglobiau šunelį. Mažutį tokį, kudlotą senučiuką, po dviejų insultų. Jam žadėjo tik kelias gyvenimo dienas. Tada ir nutiko pirmasis, pavadinkime, „stebuklas“. Vos suteikus galimybę, komfortą ir namus, kudliukas ne tik kad atsigavo! Jis tapo man puikiu, pajuokausiu, „mokytoju“, kaip nepasiduoti. Cypti, inkšti, urgzti dantis sukandus iš džiaugsmo (ar iš skausmo), bet nepasiduoti. Aršiai saugoti save ir labai aiškiai nubrėžti „ribas“. Jas pažeidus, bet kam – šiepti dantis. Iškart! O jei tik paklius kokia nors galimybė, vedanti link gyvenimo ir šviesos, – kabintis į tokią visom letenom. Ir net kudlota uodegyte! Išgyveno tasai kudlius, laimingai ir džiaugsmingai, dar beveik metus. O kad jam būtų smagiau, priglaudžiau dar vieną. Ir dar vieną. Ir dar vieną… Turiu tris šunis. Vieną iš jų, neapsakomo nuoširdumo ir atsidavimo, buvęs šeimininkas skriaudė iki tiek, kad šuneliui buvo įdaužytas PTSS. Visi mano globotiniai praeityje buvo traumuoti, vienaip ar kitaip, apleisti, išduoti ir skriausti. Šyptelėsiu: faktiškai atsistatinėjome beveik sykiu, visa govėda plius du katinai. Kai matau, kaip šiandien mano „muštasis” narsiai aploja paštininką ar net atsitiktinį malūnsparnį ir visi jie džiugiai, laisvai siaučia pievoj – net dūšia sąla. Sakykime, tai buvo antrasis mažas „stebuklas”.
Kad stebuklų tikrai būna, tik visai kitokių, nei kad tada mane, naivuolę, įtikinėjo minėtos ponios, galutinai patvirtino pora visiškai neįtikėtinų nutikimų. Antai vieną dieną mano kieme išdygo šauni pažįstamų kompanija. Ir šypsningai pareiškė: „Labas. Mes pasikalbėjome. Ir dabar mes visi ir visos žinom apie tave tai, ko tu pati apie save nežinai!“ „Ką… žinot?“ – nutirpus iš nerimo, išlemenau aš. „Mes žinom, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu tau sunku, beveik neįmanoma ne tik kad paprašyti pagalbos, kai tau jos reikia. Bet net ir ją priimti, jei gauni. Todėl sutariam taip: mes norime tau padėti. Tavo uždavinys: mūsų pagalbą priimti. Aišku?“ „Aišku…“ – apstulbusi ištariau. Kur jau ten, po septynerių pragaro metų, neapstulbsi nuo…gerumo! Pagalbos rezultatas buvo bent triskart pagerėję mano gyvenamosios sąlygos. Po to – jungtinė „gerumo talka“ mano šauniųjų namučių remontui. Kadangi pabaisai labai patikdavo dar ir laužyti mano baldus bei daužyti mano indus, net tų jau visai nebeturėjau. Bet pamažu mano namai užsipildė tai šiuo, tai kituo… Dabar tai miela, šilta ir šviesi erdvė, kurioje puikiai (ir laisvai!) jaučiuosi aš, karaliauja mano augintiniai ir jauku svečiams. O tie dėvėti baldai, paprasti, bet skoningi, man yra patys gražiausi pasaulyje!
Stebuklų būna. Normalūs žmonės rodo gerą širdį tiesiog todėl, kad jie tokie ir tokios yra. Ir nenori už tai kažką iš tavęs gauti, tave nuskriausti ar, neduokdie, tave pridaužyti. Šito nori tiktai pabaisos, kurių „gerumas“ yra apsimestinis arba toks, kaip mažytis duonos trupinėlis išbadėjusiam – masalas. Kad aukos nuo jų nepaspruktų, tik grimztų į jų manipuliacijas gilyn, gilyn, vis gilyn… Kol visai nebematys šviesos anei išeities. Dar atsimenu tą jausmą: lyg pamažu grimztum tamson ir visiškon neviltin… Fui, net šiurpas nupurtė prisiminus!
Išeitis, mano šaunioji sese, visada yra. Tau. Bet ne pabaisai. Todėl nusimesk tą akmenį nuo kojų. Valktį nuo akių. Jis mano, kad gali tave pridaužinėti, žeminti, tyčiotis iš tavęs tik todėl, kad jam, jei pajuokaujant, tarp apatinių galūnių painiojasi trukdantis vaikščioti mėsgalis, – o tau ne? Tada jis pablūdo. O tu esi ta vienintelė, kuriai toj poroj, šeimoj ar kas bebūtų tavo skriaudikas, lemta išsaugoti ir sveiką protą, ir save. IŠSILAISVINK!!!“
Ši istorija iliustruoja, koks sudėtingas ir skausmingas gali būti kelias, vedantis į išsilaisvinimą nuo smurto. Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC) yra bendruomenės atrama, kurios pagalba yra labai svarbi siekiant atgauti gyvenimo kontrolę ir orumą. Jie teikia ne tik psichologinę, bet ir teisinę bei konsultacinę pagalbą, o tai padeda žmonėms rasti savo vietą visuomenėje ir jaustis saugiai. Smurtą patiriantys asmenys visuomet turėtų žinoti, kad yra žmonių ir organizacijų, pasiruošusių padėti. Palaikymas, profesionali pagalba ir pasitikėjimas savimi yra tai, kas leidžia atgauti gyvenimą ir pasiekti laisvę. Jei Jums reikia pagalbos, nesivaržykite kreiptis – tik kartu mes galime įveikti šias sunkias patirtis ir rasti kelią į geresnę ateitį.